Vilnos vėlimas vėlėjai Zitai Lukošienei – ne tik amatas

Zita Lukošienė yra viena iš keleto skuodiškių, kuriai vilnos vėlimas ne tik amatas, bet ir gyvenimo būdas. Daugiau nei prieš dešimtį metų ji nusprendė išmokti vilnos vėlimo meno subtilybių. Ir jai tai pavyko. Todėl dabar neįsivaizduoja savo kasdienybės be šio amato. 

Ji velia viską, ko žmonėms reikia. Jos gaminių asortimentą sudaro skrybėlaitės, kepurės, riešinės, skraistės, šalikai, rankinukai, liemenės, trumpaskverniai paltukai, šlepetės ir įvairūs buityje naudingi aksesuarai. Dažniausiai Zita savo dirbinius velia šlapiuoju būdu. Sausąjį vėlimo būdą naudoja veltų gaminių dekoravimui. Juos dekoruoja ne tik vilnos garbanėlėmis, bet ir šilku, šilkverpių kokonais, karoliukais, bumbulais ir pan.

Kaip vilnos vėlimą apibūdina pati Zita?

Jos žodžiais, tai amatas, padėjęs žmonėms nesušalti net per ledynmetį. Mūsų kraštui būdinga klimato zona seniau garsėjo ypatingu atšiaurumu, todėl šaltuoju metų laiku Baltų genčių atstovams reikėjo kaip reikiant pasirūpinti, kad galėtų išgyventi per žiemą. Mūsų protėviams iškęsti šaltį padėjo iš gyvūnų vilnos velta apranga, kuri gelbėjo ne tik nuo šalčio, bet ir drėgmės. Archeologai aptiko, kad pirmieji velti gaminiai Baltų žemėse atsirado maždaug prieš pustrečio tūkstančio metų. Šie gaminiai ir dabar nepraranda populiarumo.

Zita neslepia, kad vilnos vėlimui reikia labai daug fizinių jėgų, nes tenka ilgai ir įtemptai velti, todėl ilgainiui pavargsta ne tik rankos, bet ir nugara. Tačiau tas amatas ugdo jos kantrybę, ištvermę, kūrybiškumą ir tuo pačiu leidžia atsipalaiduoti.

Kas padėjo veltiniui išlikti iki mūsų dienų?

Kadangi vilna yra natūralus neaustinis pluoštas, ji stebėtinai puikiai padeda išvengti žiemiškų nemalonumų, nes idealiai reguliuoja kūno temperatūrą. Todėl žmonės nuo žilos senovės avėdavo veltinę avalynę, kurios dėka kojos neprakaituodavo, todėl ir nešaldavo. 

Nors mūsų dienomis pramonė gamina daugybę dirbtinių medžiagų, kurios irgi apsaugo nuo šalčio, tačiau jos vis tiek negali visiškai atstoti natūralios vilnos ir rankomis veltų gaminių. Pati žmogiška prigimtis kviečia grįžti prie seno pamiršto gero. Todėl vilnos vėlimas sėkmingai grįžta į mūsų šiandieną iš tolimos praeities, parnešdamas tik jam būdingą tiek vidinę, tiek išorinę šilumą, kurioje slypi Baltų giminės kraujo šviesa.